kaip aš ieškojau pavasarinių ženklų

Ištrūkau iš namų dar vasario pabaigoje į vieną iš miestiškos "gamtos" lopinėlių - vieną parką - pavasario užuominų atpažinti. Juk būna taip, kad kažko lauki nesulauki, ir pradedi ieškoti bent mažiausių ženklų, rodančių, jog tai, ko lauki, vis tik jau greit greit ateis. Ir radau: minkštesnes ir sodresnes nei šiaip žiemą samanas ant senų medžių žievių; ūkanas, vos vos garuojančias virš tirpstančio (visgi, jau tirpsta!) sniego; labai simfoniškus varveklius palei tokį iškalbingą gatvės pavadinimą; dar tuščius inkilus medžiuose (man pasivaideno, kad medžiai juos laikė jau kitaip nei žiemą). Ir svarbiausia - pasijutau susivienijusi su medžiais: kažikodėl patikėjau, jog pavasario jie irgi...laukia :)
Jūs turbūt irgi laukiat pavasario. Arba man jau visur tas laukimas vaidenasi :)))

Kaip toj dainoj Marijaus Šnaro:
"Jau nyksta visa, ką žiema užsnigo,
Jau tirpsta vienatvė, juodi vakarai
Jau dūžta varvekliai ir saulėn pažyra,
ir medžiai siūbuoja - KITAIP.
(Ir paskui priedainis toks labai pavasariškas:
"Jau vakarai trumpesni (na na na na na nam)/ pasiilgau gėlių - - - " (labai mėgstu tą dainą)

(gavosi vos ne kaip iš to seno multiko, kuomet meškiukas (su kažkuo dar) ėjo pavasario žadinti.)
juokinga :)

prisiminiau turinti netini dienorasti!

Sveiki, kas cia uzsukote. prisiminiau turinti sena savo dienorastuka, kuri buvau jau uoi kaip apleidus, nes neturejau ka ir parasyti, sakykim atvirai :) o siandien, perziurejusi kai kieno dienorasti (pagarba tiems, kas savu internetiniu rasymu nealeidzia ;) ) , emiau ir prisiminiau, jog ir pati si ta vel - vel - turiu ka pasakyti. o gal ir ne. gal tik siaip sau parasineti ir pasiziureti, kas is to gausis.

taigi - ziemos (jau besibaigiancios!) linksmybes.
stai keletas nuotrauku. Grazu? :)

vestuvinio šokio nesigailėjau

tiek, kad būtų gera prisiminti ;)

kodėl šventieji buvo šventais?

Why were the saints saints?
Because they were cheerful when it was difficult to be cheerful, patient when it was difficult to be patient; and because they pushed on when they wanted to stand still, and kept silent when they wanted to talk, and were agreeable when they wanted to be disagreeable.
That was all.
It was quite simple and always will be.
***

Kodėl šventieji buvo šventais? Todėl kad jie buvo gerai nusiteikę (linksmi)netgi tuomet, kai buvo sunku būti gerai nusiteikusiems,
Buvo kantrūs kai buvo nelengva tokiais būti;
Ir todėl kad jie tęsė, kai norėjos ramiai sau likti nuošaly,
Ir pasirinko tylėti, kai labai norėjosi kažką išsakyti,
Ir kažkam pritarė, kai labai norėjosi prieštarauti.
Tai tiek.
Tai buvo gana paprasta ir visada bus.

kai kartais džiugesys pagauna

skaidrumu nepasižyminti mano siela šiandien ėmė ir nušvito.Šalčiai ir eskimietiškos kailinėtų ir visaip kitaip apsisaugoti nuo šalčių bandančių žmonių figūros, taip drabnai apsinešę troleibusų langai (kad net galima pro juos ką nors įžiūrėti,kas už jų, o gal net- kas juose), visą dieną stebėtos atsiribojusių veidų fizionomijos nebebaugino, o spindėjo.

kažkas mane pastebėjo.

tą akimirką, kai maniausi esanti vienui viena, netikėtai kažkas praėjo pro šalį lipdamas laiptais ir jau praeidamas švelniai nusišypsojo. Man jį lydint jau baigiančiu apsimesti (jog nieko čia tokio įspūdingo nėra) žvilgsniu. Taip kartais būna, kai leidi sau ir vėl nors akimirkai pabūti atviras/-a prieš kažką, ir dar kur - svetimoj vietoj. Nors to mažiausiai laukei ir tikėjaisi.
Tiesiog užklupo, taip ir pasakykim.

Juk tiek kartų buvo, kad tokias atvirumo akimirkas kažkas ima ir sudrabsto kokia nors senai aštrinta ironija,užgniaužtu kartėliu ar jau įsisenėjusiu sarkazmu. Ar dar baisiau - apatija ar kokia iki glitumo saldžia veidmainyste. Vienam žvilgsny ar frazėj. Ir kiek kartų sau sakei, jog daugiau šitaip niekad,jau niekad, jau pasimokei, jau užtenka.

Ir vėl - - -

Pro langą žiūrėjau. Pro niekuo nepasižymintį paprastą langą. Laiptinėj. Ten vaikščiojo žmonės. ten zujo pilki padieniai jų angelai. ir parduotuvėlė maža kampe, ir kiemas, ir liaunas medis tilpo į langu įrėmintą man dovanotą vaizdą. Ak žiema, įsivaizduojamas šaltis (aš vis dėlto viduj), apledėję sniego kalneliai, ir tas skambesys, tas skambesys ore - kaip jį galėjau sugauti tame laike, toje akimirkoje, kuomet nieko nei laukiau, nei skubėjau ko nors pasitikti?! ir kaip galėjau viso to užgauta nesustoti prie to lango?!

ak dar stogai. Vilniaus senamiesčio. tiksliau jų detalės, gerai net neįžiūrėjau, kokios. juk vargiai patikėsit, kad visa tai...gaudė? lyg nuostabi, šiek tiek šarmota, gyvybę teikianti harmonija, besiliejanti iš snieguoto žiemos instrumento.

o skambėjo.

Ir jau niekas man nebepakiš pilkos kasdienybės nuobodulio idėjos, mielieji. Ir pati pilkiausia diena šalčiausios žiemos vidury irgi gali skambėti, gausti, lyg vienadienis, laikinas, bet toks nepakartojamas vasaros drugelio šokis ore.

...Tas žmogus, mano laimei, greitai nuskubėjo laiptais žemyn.

Tik dabar vėl viena likus galvoju: ar nuo to vaizdo pro langą, nuo to skambesio ore šitaip, ar nuo to šypsnio nueinančiojo - šitaip sieloj gera ir skaidru?

bėkit, sentimentų avelės. eilinio žmogaus dienorašty jums saugu ;)

dar kai kas keltiško

Šiek tiek apie pačius tekstus. Jie iš A. Carmichael knygos "Carmina Gadelica. Hymns and incantations" (Floris Books,1992). Tai nėra autorinė kūryba, kaip galima pamanyti. Autorius, 19a. pab. gyvenęs Škotijoje (g.1832), surinko šią medžiagą kaip pas mus įprasta rinkti folklorą. Tik be dainų, pasakų ar patarlių jis dar sugebėjo užrašyti ir įvairius palaiminimus ir liaudiškus užkalbėjimus, kuriuose senojo tikėjimo elementai susipynę su krikščioniškais, ir sunku juos ir beatskirti. Tai kažkas specifiško, kas, manau, ypač vertinga paskaitinėti mums, lietuviams, kurie, priėmę Kristaus mokymą jau penki šimtai metų, savo kasdienybėje irgi nemažai turi senosios lietuvių kultūros elementų.
Keltiški palaiminimai ir maldos, raginimai ir kvietimai kartu su įv. užkalbėjimais - buvusi savastis kasdienio keltų gyvenimo, kai tų palaiminimų ir Dievo kvietimo, ar gal tiesiog Jo įsileidimo pilni kasdieniai darbai ir buitis, ne tik sekmadienis :) (tarkim, yra palaiminimų sakomų prausiantis, rengiantis, ir net... melžiant karvę :))

(Kai kuriuos tekstus nesiryžtu išversti, tai pateikiu angliškai)


Rune before prayer


I am bending my knee
In the eye of the Father who created me,
In the eye of the Son who purchased me,
In the eye of the Spirit who cleansed me,
In friendship and affection.
Through Thine own Anointed One, O God,
Bestow upon us fullness in our need,
Love towards God,
The affection of God,
The smile of God,
The wisdom of God.
The grace of God,
The fear of God,
And the will of God
To do on the world of the Three,
As angels and saints
Do in heaven;
Each shade and light,
Each day and night,
Each time in kindness,
Give Thou us Thy Spirit.

(P.35)
- - - - - - -

God with me lying down

God with me lying down,
God with me rising up,
God with me in each ray of light,
Nor I a ray of joy without Him,
Nor one ray without Him.

Christ with me sleeping,
Christ with me waking,
Christ with me watching,
Every day and night,
Each day and night.

God with me protecting,
The Lord with me directing,
The Spirit with me strengthening,
For ever and evermore,
Ever and evermore, Amen.
Chief of chiefs, Amen.

(P.36)
- - - - - - - -

The guiding light of eternity

O God, who broughst me from the rest of last night
Unto the joyous light of this day,
Be Thou bringing me from the new light of this day
Unto the guiding light of eternity.
Oh! from the new light of this day
Unto the guiding light of eternity.
(P.44)

- - - - - - - -

Come I this day

Come I this day to the Father,
Come I this day to the Son,
Come I to the Holy Spirit powerful;
Come I this day with God,
Come I this day with Christ,
Come I with the Spirit of kindly balm.

God, and Spirit, and Jesus,
from the crown of my head
To the soles of my feet;
Come I with my reputation,
Come I with my testimony,
Come I to Thee, Jesu;
Jesu, shelter me.
(p.53)

- - - - - - - -

House protecting

Gd, bless the world and all that is herein.
God, bless my spouse and my children,
God, bless the eye that is in my head,
And bless, O God, the handling of my hand;
What time I rise in the morning early,
What time I lie down late in bed;
Bless my rising in the morning early,
And my lying down late in bed.

God, protect the house, and the household,
God, consecrate the children of the motherhood,
God encompass the flocks and the young;
Be Thou after them and tending them,
What time the flocks ascend hill and wold,
What time I lie down to sleep;
What time the flocks ascend hill and wold,
What time I lie down in peace to sleep.

(p.63)

(bus daugiau)

šiek tiek vaizdų

ai, pamaniau, reikia pasidalint tais vaizdais, kuriuos matau čia beveik kasdien. gal kas sumanys atvykt ir pasigėrėt jais iš arčiau? Austrijoj čia ;)

apie prašalaitį Dievą

...neseniai skaičiau trumpą istoriją - apie du bendrus, kurie keliavo pėstute iš vieno kaimo i kitą. Na, ėjo jie, ginčijos gal net, nesutarė. Maža kas kur keliauja. Maža apie kokius įvykius šnekasi. Nieko ypatingo, sakyčiau, ar mistiška: pakeliui trečias prisiartino.
Prisiartino, pasiteiravo apie ką jie čia, ir ėjo toliau kartu. Paskui pats ėmė kalbėt, aiškint kai ką. Aniedu klausės, patiko turbūt. Ir tada, taip jiems besikalbant, - "Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: 'Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi.' Jis užsuko ir pasiliko su jais."

Pirmąkart tarsi skaičiau apie Dievą (tas prašalaitis,prisiartinęs prie jų, buvo Jėzus, evangelijoj pagal Luką 24 skyriuj aprašytas) , kuris...apsimetinėja. "Jis dėjosi einąs toliau." Kam Dievui tokios mizernos apsimetimo istorijėlės?
Tarsi Jam nerūpėtų apsireikšt visoj savo šlovėj ir triumfe (ką tik prisikėlęs!!!) savo mokiniams (o tiedu buvo tokie). Tarsi jau būtų toks "dvasingas", kad pavieniai žmonės Jam net ir neberūpi - Jis eisiąs savais keliais...

"Bet jie Jį sulaikė." Išeina, Dievas leidžiasi sulaikomas. Jis kartais apsimetinėja. Kaip tada galima Jį suprasti? Kaip Juo pasitikėti?! Ar Jis taip labai permainingas, kad nuspėt neįmanoma?

Bet Jis leidosi sulaikomas. Jis pasiliko su jais. Valgė, laužė duoną ir davė ją mokiniams. Savo seniems bičiuliams, kurie Jo nepažino kelyje. Atpažino Viešpatį tik duoną belaužantį. O Jis tada ėmė ir pranyko jiems iš akių. Kaip šitaip?!?

Pamaniau, neatpažinčiau Jo ir aš. Kodėl Jis taip - neįprastai, visai netipiškai - pakeliui kur nors ima ir prisiartina? Kai mokiniai plius ir taip dar užsiėmę savom diskusijom?

Keistas tas prašalaitis apsimetinėjantis Dievas. O norėtųs Jį laiku atpažinti, ir susiprast pasikviest pasilikt, kol Jis dar nenusuko visiškai pro šalį...
Keistumas tas gyvenimas - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - -

...dabar ir pačiai daug drąsiau pavyksta "apsimest" (ir sakykit, kad nelegaliai!) Geras Mokytojas :)