apie prašalaitį Dievą

...neseniai skaičiau trumpą istoriją - apie du bendrus, kurie keliavo pėstute iš vieno kaimo i kitą. Na, ėjo jie, ginčijos gal net, nesutarė. Maža kas kur keliauja. Maža apie kokius įvykius šnekasi. Nieko ypatingo, sakyčiau, ar mistiška: pakeliui trečias prisiartino.
Prisiartino, pasiteiravo apie ką jie čia, ir ėjo toliau kartu. Paskui pats ėmė kalbėt, aiškint kai ką. Aniedu klausės, patiko turbūt. Ir tada, taip jiems besikalbant, - "Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. Bet jie sulaikė Jį, sakydami: 'Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi.' Jis užsuko ir pasiliko su jais."

Pirmąkart tarsi skaičiau apie Dievą (tas prašalaitis,prisiartinęs prie jų, buvo Jėzus, evangelijoj pagal Luką 24 skyriuj aprašytas) , kuris...apsimetinėja. "Jis dėjosi einąs toliau." Kam Dievui tokios mizernos apsimetimo istorijėlės?
Tarsi Jam nerūpėtų apsireikšt visoj savo šlovėj ir triumfe (ką tik prisikėlęs!!!) savo mokiniams (o tiedu buvo tokie). Tarsi jau būtų toks "dvasingas", kad pavieniai žmonės Jam net ir neberūpi - Jis eisiąs savais keliais...

"Bet jie Jį sulaikė." Išeina, Dievas leidžiasi sulaikomas. Jis kartais apsimetinėja. Kaip tada galima Jį suprasti? Kaip Juo pasitikėti?! Ar Jis taip labai permainingas, kad nuspėt neįmanoma?

Bet Jis leidosi sulaikomas. Jis pasiliko su jais. Valgė, laužė duoną ir davė ją mokiniams. Savo seniems bičiuliams, kurie Jo nepažino kelyje. Atpažino Viešpatį tik duoną belaužantį. O Jis tada ėmė ir pranyko jiems iš akių. Kaip šitaip?!?

Pamaniau, neatpažinčiau Jo ir aš. Kodėl Jis taip - neįprastai, visai netipiškai - pakeliui kur nors ima ir prisiartina? Kai mokiniai plius ir taip dar užsiėmę savom diskusijom?

Keistas tas prašalaitis apsimetinėjantis Dievas. O norėtųs Jį laiku atpažinti, ir susiprast pasikviest pasilikt, kol Jis dar nenusuko visiškai pro šalį...
Keistumas tas gyvenimas - - -
- - - - - - - - - - - - - - - - - -

...dabar ir pačiai daug drąsiau pavyksta "apsimest" (ir sakykit, kad nelegaliai!) Geras Mokytojas :)