kai kartais džiugesys pagauna

skaidrumu nepasižyminti mano siela šiandien ėmė ir nušvito.Šalčiai ir eskimietiškos kailinėtų ir visaip kitaip apsisaugoti nuo šalčių bandančių žmonių figūros, taip drabnai apsinešę troleibusų langai (kad net galima pro juos ką nors įžiūrėti,kas už jų, o gal net- kas juose), visą dieną stebėtos atsiribojusių veidų fizionomijos nebebaugino, o spindėjo.

kažkas mane pastebėjo.

tą akimirką, kai maniausi esanti vienui viena, netikėtai kažkas praėjo pro šalį lipdamas laiptais ir jau praeidamas švelniai nusišypsojo. Man jį lydint jau baigiančiu apsimesti (jog nieko čia tokio įspūdingo nėra) žvilgsniu. Taip kartais būna, kai leidi sau ir vėl nors akimirkai pabūti atviras/-a prieš kažką, ir dar kur - svetimoj vietoj. Nors to mažiausiai laukei ir tikėjaisi.
Tiesiog užklupo, taip ir pasakykim.

Juk tiek kartų buvo, kad tokias atvirumo akimirkas kažkas ima ir sudrabsto kokia nors senai aštrinta ironija,užgniaužtu kartėliu ar jau įsisenėjusiu sarkazmu. Ar dar baisiau - apatija ar kokia iki glitumo saldžia veidmainyste. Vienam žvilgsny ar frazėj. Ir kiek kartų sau sakei, jog daugiau šitaip niekad,jau niekad, jau pasimokei, jau užtenka.

Ir vėl - - -

Pro langą žiūrėjau. Pro niekuo nepasižymintį paprastą langą. Laiptinėj. Ten vaikščiojo žmonės. ten zujo pilki padieniai jų angelai. ir parduotuvėlė maža kampe, ir kiemas, ir liaunas medis tilpo į langu įrėmintą man dovanotą vaizdą. Ak žiema, įsivaizduojamas šaltis (aš vis dėlto viduj), apledėję sniego kalneliai, ir tas skambesys, tas skambesys ore - kaip jį galėjau sugauti tame laike, toje akimirkoje, kuomet nieko nei laukiau, nei skubėjau ko nors pasitikti?! ir kaip galėjau viso to užgauta nesustoti prie to lango?!

ak dar stogai. Vilniaus senamiesčio. tiksliau jų detalės, gerai net neįžiūrėjau, kokios. juk vargiai patikėsit, kad visa tai...gaudė? lyg nuostabi, šiek tiek šarmota, gyvybę teikianti harmonija, besiliejanti iš snieguoto žiemos instrumento.

o skambėjo.

Ir jau niekas man nebepakiš pilkos kasdienybės nuobodulio idėjos, mielieji. Ir pati pilkiausia diena šalčiausios žiemos vidury irgi gali skambėti, gausti, lyg vienadienis, laikinas, bet toks nepakartojamas vasaros drugelio šokis ore.

...Tas žmogus, mano laimei, greitai nuskubėjo laiptais žemyn.

Tik dabar vėl viena likus galvoju: ar nuo to vaizdo pro langą, nuo to skambesio ore šitaip, ar nuo to šypsnio nueinančiojo - šitaip sieloj gera ir skaidru?

bėkit, sentimentų avelės. eilinio žmogaus dienorašty jums saugu ;)