kaip aš ieškojau pavasarinių ženklų

Ištrūkau iš namų dar vasario pabaigoje į vieną iš miestiškos "gamtos" lopinėlių - vieną parką - pavasario užuominų atpažinti. Juk būna taip, kad kažko lauki nesulauki, ir pradedi ieškoti bent mažiausių ženklų, rodančių, jog tai, ko lauki, vis tik jau greit greit ateis. Ir radau: minkštesnes ir sodresnes nei šiaip žiemą samanas ant senų medžių žievių; ūkanas, vos vos garuojančias virš tirpstančio (visgi, jau tirpsta!) sniego; labai simfoniškus varveklius palei tokį iškalbingą gatvės pavadinimą; dar tuščius inkilus medžiuose (man pasivaideno, kad medžiai juos laikė jau kitaip nei žiemą). Ir svarbiausia - pasijutau susivienijusi su medžiais: kažikodėl patikėjau, jog pavasario jie irgi...laukia :)
Jūs turbūt irgi laukiat pavasario. Arba man jau visur tas laukimas vaidenasi :)))

Kaip toj dainoj Marijaus Šnaro:
"Jau nyksta visa, ką žiema užsnigo,
Jau tirpsta vienatvė, juodi vakarai
Jau dūžta varvekliai ir saulėn pažyra,
ir medžiai siūbuoja - KITAIP.
(Ir paskui priedainis toks labai pavasariškas:
"Jau vakarai trumpesni (na na na na na nam)/ pasiilgau gėlių - - - " (labai mėgstu tą dainą)

(gavosi vos ne kaip iš to seno multiko, kuomet meškiukas (su kažkuo dar) ėjo pavasario žadinti.)
juokinga :)