šiek tiek keltiškų palaiminimų

Kristus tebūna su manim kai guluosi,
Kristus tebūna su manim kai keliuos.
Kristus tebūna su manim manoj kelionėj,
Kristus tepasilieka mano širdy.

Kristus teeina prieky manęs,
Kristus tebūna mano skydas.
Kristus giliai many,
Kristus mano širdy

- - - - - - -

Dieve, uždek manoj širdy meilės ugnį - mano kaimynui,
Mano priešui, mano draugui, visiem mano giminaičiams.
Drąsiam, niekšui, vergui...
Be pagiežos, be pykčio, be pavydo,
be baimės, be prievartos kiekvienam po saule

- - - - - - -

Dieviškas džiaugsmas tebūna tavo veide,
Džiaugsmas visiems, kurie sutinka tave,
Dievo apsaugos ratas aplink tavo kaklą,
Dievo angelai, pridengiantys tave,
Dievo angelai, saugantys tave.

Dienos ir nakties džiaugsmas tebūna tavo,
Saulės ir mėnulio džiaugsmas tavo tebūnie,
Vyro ir moters džiaugsmas tau tebuna skirtas,
Kiekvienoj šaly ir jūroj kur tik tu vyksi,
Kiekvienoj šaly ir jūroj kur tik tu keliausi.

Kiekvienas metų laikas tebūna laimingas tau,
Kiekvienas metų laikas tebūna šviesus tau,
Kiekvienas laikmetis tebūna tau džiugus,
Ir mergeles Marijos Sūnus tebūna taikoje su tavimi,
Mergeles Marijos Sūnus tebūna taikoje su tavimi.

Teveda tave Gyvenimo Dievo ranka,
Terodo tau kelią Kristaus meilė,
Tebūna tavo nukreipianti Malonės Dvasia,
Kad susibičiuliautų su tavimi ir vestų tave,
Tave, kuris esi toks mylimas ir brangus.

...jei reikia prisistatyti

...beveik visada, kai reikia prisistatyti, kiek sutrinku: o kurią save man jums parodyti? Anksčiau dar tikėdavau, kad kokios nors anketos, geros knygos ar teminiai klausimai padės man pačiai nors kiek susivokti, kuri aš tikresnė, apie kurią galėčiau laisvai ir nevaržomai pasakyti: štai aš va tokia ir tokia, supraskit. Kuo toliau tuo labiau suprantu - nė vieno žmogaus i jokius rėmelius nesutalpinsi. Kiekvienas tarsi iki galo neatrasta, neištyrinėta planeta, o gal net ir visa galaktika. Nesakau, kad visai jokių savybių ar bruožų nebegalima įvardinti. Tai etikečių pigių žmogui įvertinti nemėgstu, va kas yra.

Na, sakykim, paminėsiu jog esu nedrąsi. Patikėsit? Ir rasit mane kartais (o gal net ir per daug dažnai ;)) išsišokančią. Sakysit, - melavau? O tų atvejų, kai taip daug ko padaryt ...neišdrįsau, jūs nė nežinosit. Nėra viskas taip paprasta...

Stebiuosi vis, kiek daug naujo many gali atrasti, pažadinti kiti žmonės. Ypač draugai: ir gero, ir blogo. Atrodo, jau tikrai žinau kaip elgsiuosi panašioje situacijoje, o žiūrėk, kažkas visai nenumatyto ima ir iššoka kaip kokia nežinoma laikrodžio detalė ar spyruoklė. Kai tai atrodo teisinga, dora ir miela, lieku pati pamaloninta, ir tikėjimas savo gerąja puse skleidžia sparnus polėkiui. Tik reikia kaip nors ką nors nevykėliškai pliumptelt (o kam taip nenutinka tegu toliau nebeskaito ;)), ir tada kažkuri mano sielos dalis murkdosi purvinoj kartėlio baloj (nu, kodėl aš taip? negi jau aš tokia...?)

Viena tikrai žinau - esu sulaužyta (angl. broken :)). Pati savo noru nuo pat pradžių tokio gyvenimo kokį gyvenu, - nebūčiau rinkusis. Ieškočiau sklandaus, aprūpinto viskuo, ko reikia, patogaus ir kryptingo. Kad visiems galėčiau pasigirti, kaip gražiai viskas vyksta, kaip tvarkingai dėliojasi, kaip lengvai pasiekiu visa, ko noriu... Tačiau dėl to, kas manam gyvenime jau ivyko,o ir tebevyksta, dabar nesigailiu. Tai dėka To, kuris visa i savo vietas sudėlioja: per netektis, skausmą, klaidas ir vienatvę mano širdis išmoko ieškoti To, kuris mane visą laiką kvietė ir šaukė. Iš visų jėgų stengdamasis mane prisikalbinti. Bendrystei. Atradau save labai praturtėjusią bičiuliaudamasi su Visatos Kūrėju. O taip pat ėmiau kiek geriau suprasti tuos, kurie irgi...gyvenimo (ar ko?) aplaužyti. Vertinti labiau tai, kas plika akimi nematoma.
Ta sugruzdusi širdis, tas trapus ieškojimo kelias - - -

Kristumi tikiu, ir šitoj pasaulio idėjų mugėj nesigėdiju Jo mokinystės. Sekant Juo gyvenimą matau kaip nepakartojamai vientisą ir prasmingą. Nenuobodų ir pulsuojantį, gyvą. Kai visada pasilieka vietos stebuklui, nenumatytai malonei, nuostabai.
Kas, kad ir toliau Jį netobula seku, ir klystu, ir pasimetu. Mano galva, ši kelionė ne vien tik apie mane; tai net ir daugiau nei tik save pažinti (mokinystė sekant Kristumi reikalauja atsižadėjimo, tarnystės). Tiesiog gera matyti, kaip nuostabiai Viešpats savo išmintį dalina savo mažutėliams, o tuščiomis paleidžia pasaulio išminčius. Kas, kad jie tariasi esą turtingi :) Idomu atrasti visiškai kitokius pasaulius - žmones, ir kartu suprasti - to paties Kūrėjo...

Rašiau, kad aš gal kiek ir drąsi. O dabar va rašau ir dvejoju, kaip koks senas druidas, pasigailėjęs jog prasitarė folkloro rinkėjui apie kokią nors paslaptį - o kas skaitys mano šitas rašliavas? Ar geros, patikimos, ar piktos akys? Ir kaip apsisaugoti nuo tų lengvadienių, sarkasmą ir pagiežą spjaudančiųjų? Gyvas bendravimas visada man turi didesnę pirmenybę. Užrašytas žodis gali ir sustabarėti, ir daug skubota ranka lipdukų priklijuotų prisirankioti. Bet ką daryti, kai esi ne čia, o ten, kai ne visada gali pasiekti tuos, su kuriais esi susietas (ar norėtum susisiekti) bičiulystėm? O susitikti, dalintis vis tiek noris?
Ta duona kasdienė, ta Gyvenimo liturgija (tenesupyksta čia ritualų nemėgstantys)- Kristus besidalinantis savimi. Tebuna man Jis pavyzdys: atsivėrimo ir pasitikėjimo.

Taigi kviečiu. Dalinsiuos, nors ir mažais savo gyvenimo, patyrimų trupiniais - ne minioms, bet kiekvienam asmeniškai. Ir dar pati dorai nežinau ką čia į šitą virtualią erdvę talpinsiu, bet turbūt bus daug to, ką savy ir kituose rasiu. Na, kas pasirodys vertinga...
Taigi šiltas ir draugiškas "labas" visiems čia atklydusiems. Ar prisistačiau? :)